Tigro jausmas. Puiki dubens dugno treniruotė vyrams ir moterims
Gerbiamas skaitytojau,
tai yra ketvirtasis mano knygos „Tigerfeeling“ apie dubens dugną leidimas vokiečių kalba ir pirmasis leidimas anglų kalba. Aš visą jį peržiūrėjau ir įtraukiau savo paskutines – ir absoliučiai empirines – įžvalgas. Tarp šio leidimo ir pirmosios 1997 m. išleistos „Tigerfeeling“ knygos bendros yra tik trys pagrindinės sampratos: visų pirma, mūsų dubens dugno raumenys yra nepaprastai svarbūs mūsų sveikatai, laikysenai ir grožiui; antra – tinkamais pratimais ir mankšta nesunku sąmoningai ištreniruoti dubens raumenis ir pasiekti ilgalaikių rezultatų; ir trečia – mankšta yra malonumas, ji padeda puikiai suprasti fizinius kūno poreikius.
Buvau įsitikinusi, kad anatomija yra tikslusis mokslas. Žmogaus kūno skrodimas ir jo „žemėlapio“ sudarymas. Jo ištyrimas iki smulkiausių detalių. Apibūdinimas. Analizė. Pirmosios abejonės mane aplankė 1980 m., kai aš dirbau žurnaliste ir mėginau parašyti tiriamąjį straipsnį, paaiškinantį, kodėl yra skirtingų spalvų oda. Aš norėjau sužinoti evoliucijoje slypinčias priežastis, nulemiančias tai, kad vienoje rūšyje pasireiškia tiek daug fenotipų. Aš radau daug rasistinių ideologijų ir nieko, kas tai paaiškintų iš esmės. Visiškai nieko. Galiausiai, straipsnis virto pasakojimu apie mano bevaises paieškas.
Po metų aš pradėjau galvoti apie savo kūną ir jį tyrinėti. Mano susidomėjimą paskatino mano pačios patiriamos kančios. Aš daugiau nenorėjau sutikti, kad nėra nieko, kas galėtų padėti mano iškrypusiam stuburui, kad aš turiu jį priimti kaip savo skausmingą likimą. Aš nenorėjau ateities, kurioje man senstant mano nugara taptų vis labiau susisukusi. Pirmiausia aš ieškojau savo kūno išorėje. Išmėginau kiekvieną metodą, kiekvieną techniką ir visų tipų kūno terapiją. Perskaičiau straipsnius ir knygas, klausiau gydytojų ir terapeutų. Kažkodėl nė vienas iš jų man nepadėjo. Arba mano kūnas buvo išskirtinai kitoks, nei visų kitų, arba aš buvau visiška nemokša ir nesugebėjau tinkamai jais pasinaudoti.
Tada aš pasinėriau į vidų. Aš keliavau per visą savo kūną. Aš norėjau pajusti, patirti, atrasti. Tai buvo kelionė nuo lėtinio nepraeinančio skausmo į geros savijautos pasaulį. Kelionė iš kūno pragaro į kūno rojų. Kuo daugiau tolau nuo teorinių mano fiziologijos ir anatomijos sampratų, kuo daugiau paprasčiausiai stebėjau, suvokiau, pastebėjau, patyriau ir eksperimentavau, tuo mano kūnas jautėsi geriau, lengviau ir mažiau apkrautas.
Kai man buvo 42 metai, mano kūnas buvo mano priešas. Dabar man 64 metai ir mano kūnas yra geriausias mano draugas. Aš žinau, kad galiu tikėtis per manęs dar laukiančius metus atrasti daugiau kūno lobynų. Mano kelionė siekiant kūno laisvumo ir lengvumo dar nesibaigia.
Praktiškai tai reiškia, kad visos mano įžvalgos apie kūną yra mano pačios stebėjimų rezultatas. Pirmiausia aš stebėjau savo kūną, o vėliau – visų į mano užsiėmimus ateinančių vyrų ir moterų kūnus. Taip pat kūnus tų, kurie norėjo pasimokyti iš manęs ir dalyvavo mano rengiamuose mokymuose instruktoriams. Mano darbo metodas nepasikeitė: aš tikiu, kad viskas yra įmanoma ir nieko negalima atmesti; aš nedarau jokių prielaidų, todėl mano darbas neturi atitikti konkrečios formos; kai tik atrandu ką nors naujo, savyje ar dirbdama su kitais, noriu patikrinti šį atradimą; tik kažką atradus aš pradedu ieškoti anatominių paaiškinimų ar galimų sąsajų ir ryšių.
Iki šiol šis principas veikia puikiai. Kai tik suprantu, ko ieškau, einu pirmyn ir randu mano sampratą patvirtinančių įrodymų. Vienas pavyzdys, paimtas iš mano dubens dugno tyrinėjimo, yra įžvalga, kad dubens dugno mankštinimas turi prasmę tik tuo atveju, jei dalyvauja giliausias ir didžiausias dubens dugno sluoksnis. Perteklinis išorinio sluoksnio treniravimas tik pakenkia raukui ir keliamiesiems raumenims. Kai tai supratau, radau anatomines iliustracijas, puikiai derančias su mano samprata – net jei jos buvo paimtos iš labai skirtingų kontekstų.
Kitas pavyzdys: per daugelį metų aš sukūriau dviejų dubenų – dešiniojo ir kairiojo – sampratą. Šie du dubenys juda nepriklausomai vienas nuo kito, tačiau tarp jų yra rezonansas. Žengiant kiekvieną žingsnį, atitinkama dubens pusė veikia kaip mano kaulų vadovas ir koordinatorius. Dabar aš supratau, kodėl šios dubens pusės yra simetriškos, nepriklausomos ir turi vertikalių bei įstrižų raumenų struktūrą.
Trečiasis pavyzdys: atradimas, kad suaugusiojo stuburas, jei jis multifidinių raumenų yra palaikomas tiesioje ir vertikalioje padėtyje, taip pat natūraliai, kaip palaikomas sveikų vaikų stuburas, neturi dirbti kaip smūgį absorbuojanti struktūra. Toks radikalus, autodidaktinis ir novatoriškas požiūris kelia savų pavojų. Kai pasukate iš gerai išminto kelio norėdami atrasti naujų ir nežinomų teritorijų, galite pasiklysti. Aš visada to bijojau, bijau ir dabar, ypač dėl to, kad formaliai anatomijos, medicinos ar fizioterapijos nesimokiau. Pradžioje tai buvo didelio vidinio konflikto priežastis – ar aš galiu išdrįsti pareikšti nuomonę srityje, kurioje neturiu jokios formaliai pripažintos kvalifikacijos? Tačiau bėgant laikui aš supratau, kad būtent išankstinių nuostatų neturėjimas leido man laisvai galvoti ir stebėti. Neturėdama jokio supratimo apie agonizmo ir antagonizmo sampratą raumenų fiziologijoje, į raumenis galėjau pažiūrėti ir su jais dirbti naujais metodais. Nežinodama, kad displazija yra laikoma nepagydoma, aš galėjau tiesiog daryti prielaidą, kad mūsų kaulai gali keisti savo formą tol, kol esame gyvi.
Aš labai bijojau padaryti klaidų. Bėgant metams, aš padariau daug mažų klaidų, nes netinkamai vertinau tai, ką matydavau, ar pernelyg radikaliai supaprastindavau pastebėtus dalykus. Iliustracijai pateiksiu dar vieną pavyzdį. Prieš 15 metų jums, gerbiamieji skaitytojai, norėjau paaiškinti, kaip jūsų dubens raumenys gali ankstyvajame suaugusiojo amžiuje tapti tamsia dėme. Aš išdrįsau suformuluoti hipotezę, kad dubens dugno funkcija yra susijusi su mūsų mokymusi atlikti įstrižinį judesį einant. Tai reiškia, kad kūdikių neįmanoma pripratinti šlapintis į puoduką, kol jie nepradėjo nors šliaužioti. Tuo metu jau bus išugdytos tam tikros dubens dugno funkcijos, kurių tik gimus nėra. Ši hipotezė man atrodė pagrįsta ir nesikeitė 13 metų. Dabar aš žinau, kad vis daugiau tėvų stebėdami nuo pat gimimo išmoksta atpažinti požymius, kada jų kūdikiui reikia puoduko. Nuo pat gyvenimo pradžios kūdikis gali išmokti sąmoningai sulaikyti šlapinimąsi ir tuštinimąsi. Todėl dubens dugno raumenų naudojimas yra dalis mūsų „pradinio rinkinio“ – gebėjimas atsiranda iš karto, panašiai kaip griebimas ir stūmimas. Puiku!
Kiekviena mano padaryta klaida buvo ir judėjimas pirmyn – man, mano studentams ir mano klientams. Šiandien aš džiaugiuosi visomis klaidomis, kurios verčia gydytojus ir anatomus įrodyti, kad aš esu neteisi ir įtikinti mane. Tai visada atveda prie kažko naujo, tikslesnės sampratos ar perversmą sukeliančio atradimo. Sampratų nesutapimas ir priešinga samprata dažnai leidžia susiformuoti naujai trečiajai nuomonei, pranokstančiai net pačias beprotiškiausias mano svajones. Tai liudija ir žmonių, kurie naudojasi mano metodu, atsiliepimai.
Įdomu tai, kad klaidos atsiranda teorinių interpretacijų lygmenyje, t. y., kai aš mėginu suderinti savo „gyvos ir gyvybingos anatomijos“ sampratą su senomis ir pripažintomis anatomijos sampratomis. Praktiniame CANTIENICA® lygmenyje klaidų niekada nepastebėjau. Praktikoje mano metodas yra stebėtinai paprastas ir kvapą gniaužiančiai logiškas: pirmiausia jūs savo kaulus išdėstote tinkamiausioje padėtyje. Taip išdėsčius kaulus, Jūsų raumenims bus užtikrintas 100 % idealus bazinis tempimas, o tai yra geriausias pradinis taškas sveikam judesiui. Jei pratimai atliekami tinkamai, jie yra visiškai saugūs, net jei aš visiškai tiksliai negaliu paaiškinti, kaip jie veikia. Morfologija, kuria aš domiuosi, nebuvo išsamiai tiriama, nes dauguma pjūvių ir anatominių iliustracijų buvo parengta naudojant vyresnio amžiaus žmonių kūnus, kuriems būdingos tipinės kaulų sistemos deformacijos ir pakenkimai. „Tradicinėje medicinoje“ – prašau leisti man vartoti šį apibendrinimą – „normaliu“ yra laikoma tai, kas yra pastebima dažniausiai, o vyresnio amžiaus asmenims (ir jų kaulams) tai reiškia negalavimus, deformacijas ir ligas. Solveiga Hoffmann yra gydytoja, dirbanti Tenerifės sveikatos centre; ji intensyviai taiko CANTIENICA® metodą ir per pastaruosius kelerius metus tapo pacientų ypač dažnai lankoma gydytoja. Ji nurodo interpretavimo klaidas, man suprantamai paaiškina medicinos ir fiziologijos sampratas; ji niekada nestabdo man teikiančio malonumo klausinėjimo apie dalykus, kurie laikomi įrodytais ir nepaneigiamais. Ji yra viena iš tų, kurie įkvėpė mane šioje knygoje dar kartą apsvarstyti terminą „rauko raumenys“ ir jų nevadinti „rauko raumenimis“, nes taip juos vadina visi. Vietoj to, dabar mes atskiriame rauko raumenis nuo keliamųjų raumenų. Ir staiga tampa aiškiau ir logiškiau, kai kalbame apie atitinkamas moters ir vyro anatomines struktūras.
Beveik su žmogui nebūdinga kantrybe mano sesuo Sandra Cantieni peržiūrėjo anatomijos knygas ir anatomijos programas internete, norėdama rasti mano prielaidas pagrindžiančių įrodymų. Su savo gyvenimo partneriu Ernstu Gamper ji sukūrė iliustracijas, kurios yra kitokios, nei visi iki šiol jūsų matyti anatomiją iliustruojantys piešiniai. Nuoširdžiausiai dėkoju jiems abiems. Aš jaučiu įkvėpimą daryti daugiau klaidų, geresnių ir didesnių, kurios leis atskleisti naujų įžvalgų. Visos mano įžvalgos skirtos vienam tikslui: suteikti žmonėms – jums! - daugiau drąsos ir galimybių džiaugtis savo kūnu.
Taigi, visas mano klaidas priimkite kaip dovanas.
Nuoširdžiai Jūsų,
Benita Cantieni
